įrikti

3 įrìkti intr. 1. Gmž, Prng išdykti, pasileisti, ištvirkti: Iš gero gyvenimo anas inrìko, kad negalima suskalbėt Ktk. Ale inrikęs tavo vaikas, teip neklauso Ukm. Broneliui tai reikalinga kariuomenė, ba buvo bais anrìkęs Mlt. 2. įpykti, įširsti: Žmonės teip inrikę, kad brolis brolio neapkenčia Trgn. \ rikti; įrikti